Heliodoro istorija
1Vyriausiojo kunigo Onijo valdymo metais šventojo miesto gyventojai patyrė visapusišką ramybę ir tobulai laikėsi įstatymų, nes jis buvo pamaldus žmogus ir neapkentė visko, kas pikta. 2Dažnai net karaliai pagerbdavo tą Vietą, paaukodami šventovės garbei brangių dovanų. 3Iš tikrųjų Azijos karalius Seleukas iš savo pajamų padengė visas išlaidas, susijusias su aukų tarnyba.
4Bet Simonas, žmogus iš Bilgos kilties, kuris buvo paskirtas šventyklos valdytoju, susikirto su vyriausiuoju kunigu dėl miesto prekyvietės priežiūros. 5Neįstengdamas nugalėti Onijo, jis nuvyko pas Tarsėjo sūnų Apoloniją, tuometinį Celesirijos ir Finikijos valdytoją, 6ir pranešė, kad iždas Jeruzalėje toks kupinas neapsakomų turtų, jog neįmanoma jų suskaičiuoti. Tos lėšos, sakė jis, nebuvo atiduotos kaip atnašos į aukų sąskaitą, užtat esą galima padaryti taip, kad jos visos atitektų karaliui.
7Lankydamasis pas karalių, Apolonijas papasakojo jam, kas buvo pranešta apie pinigus. Išsirinkęs savo reikalų tvarkytoją Heliodorą, karalius siuntė jį su įsakymu paimti minėtuosius turtus. 8Taigi Heliodoras tuojau pat leidosi į kelionę tariamai apžiūrėti Celesirijos ir Finikijos miestų, bet iš tikrųjų turėdamas mintyje įvykdyti jam duotą karaliaus užduotį. 9Atvykusį į Jeruzalę jį šiltai sutiko vyriausiasis kunigas ir miestas. Tada jis papasakojo jiems apie pranešimą, pasakė savo atvykimo tikslą ir teiravosi, ar tokia iš tikrųjų padėtis. 10Vyriausiasis kunigas paaiškino, kad dalis pinigų yra indėliai, skirti našlėms bei našlaičiams, 11o dalis – nuosavybė Tobijos sūnaus Hirkano, žmogaus užimančio labai aukštą vietą, priešingai nedorojo Simono šmeižtams, iš viso esą keturi šimtai sidabro ir du šimtai aukso talentų. 12Jis pridūrė, kad indėlininkai pasitikėjo vietos šventumu, visame pasaulyje gerbiamos šventyklos orumu ir neliečiamumu. Apgaulingai sulaužyti jų pasitikėjimą, sakė jis, negalima nė pagalvoti. 13Bet Heliodoras, elgdamasis pagal jam duotus karaliaus įsakymus, griežtai pareiškė, kad pinigai turi būti nusavinti karaliaus iždo naudai. 14Nustatęs tam tikslui dieną, jis įėjo į šventyklą tų lėšų pamatyti.
Visas miestas buvo siaubo priblokštas. 15Kunigai gulėjo kniūbsti prieš aukurą su savo kunigiškais apdarais ir garsiai maldavo Dangų, davusį indėlių įstatymą, kad išsaugotų juos tiems, kurie buvo juos pasidėję. 16Vyriausiojo kunigo išvaizda pervėrė širdį kiekvienam jį pamačiusiam, nes veido išraiška ir spalva atspindėjo jo dvasinį skausmą. 17Baimė ir šiurpas buvo jį taip apėmę, kad drebėjo visas kūnas. Visiems jį matantiems buvo aiškus jo širdies skausmas. 18O žmonės iš namų skubėjo burtis bendrai maldai, nes šventajai vietai grėsė pavojus būti išniekintai. 19Moterys, susijuosusios po krūtine ašutinėmis, užpildė gatves. Kai kurios mergaitės, laikomos namuose, subėgo prie vartų, kitos – prie miesto sienų, o dar kitos žiūrėjo pro langus. 20Keldamos į dangų rankas, jos siuntė prašymo maldą. 21Buvo gaila žiūrėti į žmones, besiburiančius pulti kniūbsčiomis maldai, ir į vyriausiąjį kunigą, ištiktą didžio skausmo.
22Jiems maldaujant visagalį Viešpatį išsaugoti nepaliestus indėlius tiems, kurie pasitikėdami buvo juos pasidėję, 23Heliodoras ėmėsi vykdyti savo užduotį. 24Bet vos jam su asmens sargyba atėjus prie iždo, dvasių Viešpats, turintis visą valdžią, pasireiškė tokiu pribloškiančiu būdu, kad visi, išdrįsę lydėti Heliodorą, buvo Dievo galybės apstulbinti. Apimti siaubo, jie sukniubo. 25Iš tikrųjų jiems pasirodė žirgas, dengtas prabangia gūnia, su šiurpą keliančiu raiteliu. Puldamas piestu tarsi pašėlęs, žirgas užgavo priekinėmis kanopomis Heliodorą. Pats raitelis atrodė vilkįs aukso apranga. 26Tuo pačiu metu Heliodorui pasirodė ir du jauni vyrai, nepaprastai stiprūs, nuostabiai žvalūs ir prabangiai apsirengę. Atsistoję abipus jo, be perstojo jį plakė, ištikdami daugeliu smūgių. 27Staiga jis sukniubo ant žemės ir paskendo didelėje tamsoje. Jo vyrai pakėlė jį ir paguldė ant neštuvų. 28Taigi žmogus, ką tik įkėlęs koją į iždą su didžia palyda ir asmens sargyba, buvo nešamas laukan bejėgis net sau padėti. Visi aiškiai patyrė begalinę Dievo galybę!
29Heliodorui gulint Dievo galybės parblokštam, žado netekusiam ir be vilties išgyti, 30žydai šlovino Viešpatį, stebuklingai išaukštinusį savo šventąją vietą. Šventovė, ką tik buvusi kupina baimės ir sąmyšio, dabar prisipildė džiaugsmo ir linksmybės, visagaliam Viešpačiui regimai apsireiškus.
31Kai kurie Heliodoro bičiuliai tuoj ėmė maldauti Oniją, kad šauktųsi Aukščiausiojo, prašydami suteikti gyvastį tam žmogui, atsidūrusiam prie mirties. 32Bijodamas, kad karalius nepamanytų Heliodorą tapus žydų klastos auka, vyriausiasis kunigas iš tikrųjų atnašavo auką už to žmogaus išgijimą. 33Vyriausiajam kunigui atliekant permaldavimo apeigas, tie patys jauni vyrai tais pačiais apdarais vėl pasirodė ir atsistojo prieš Heliodorą. „Būk labai dėkingas vyriausiajam kunigui, – jie tarė jam, – tik per jį Viešpats išgelbėjo tavo gyvastį. 34Kadangi buvai Dangaus nuplaktas, skelbk visiems žmonėms Dievo galybės didingumą“. Tai pasakę, jie pradingo.
35Atnašavęs Viešpačiui auką ir padaręs didžiulius įžadus savo gyvasties Išgelbėtojui, Heliodoras atsisveikino su Oniju ir sugrįžo su savo kariuomene pas karalių. 36Visų akivaizdoje jis liudijo savo akimis matytus Aukščiausiojo Dievo darbus. 37Karaliui paklausus Heliodorą, koks žmogus būtų tinkamas siųsti į Jeruzalę kitu reikalu, jis atsakė: 38„Jeigu turi priešą ar sąmokslininką prieš valdžią, nusiųsk jį ten ir gausi atgal, jeigu jis iš viso dar gyvas išliks, gerai nuplaktą, nes ten tikrai yra ypatinga dieviška jėga, gaubianti tą vietą. 39Tasai, kurio buveinė danguje, saugo tą vietą, gina ją, parbloškia ir sunaikina ateinančius jai žalos daryti“. 40Taip pasibaigė Heliodoro ir iždo apsaugojimo įvykis.
